Šiame darbe tyrinėju formos tylą ir šviesos judėjimą. Čia man svarbi pusiausvyra tarp švelnaus paviršiaus ir metalo atspindžio – tarp to, kas kinta, ir to, kas išlieka.
Norėjosi sukurti formą, kuri kvėpuoja erdve, bet nevaldo jos. Ji gali būti pritaikyta skirtingoms aplinkoms – keičiant toną, šviesos intensyvumą ar metalo atspalvį, kūrinys visada įgauna naują būseną.
Man ši medžiaga leidžia kalbėti be žodžių – tik paviršiaus ritmu, šviesos atspindžiu ir ramybės pojūčiu.
Spalva ir metalo atspalviai gali būti pritaikyti konkrečiai erdvei – kiekvienas kūrinys kaskart įgauna kitą nuotaiką, priklausomai nuo šviesos ir aplinkos.